Rožės – vienas populiariausių sodo augalų. Jomis žavimės, apie jas diskutuojame ir renkamės geriausias veisles. Dažniausiai atkreipiame dėmesį į žiedų spalvą, formą, kvapą, na ir, žinoma, į krūmo aukštį. Bet siūlau į mylimas augintines pažvelgti iš arčiau ir susipažinti su jų biologija bei morfologiniais požymiais, kurių dažnai nepastebime.

Raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) šakelė su žiedu

Pažintį pradėkime nuo mokslinės klasifikacijos. Ji skirta tam, kad padėtų nepasiklysti augalijos pasaulio labirintuose ir žinoti, kas su kuo giminiuojasi:

Karalystė: Augalai (Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai (Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai (Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai (Rosidae)
Eilė: Erškėtiečiai (Rosales)
Šeima: Erškėtiniai (Rosaceae)

Pernelyg nesiplėsdamas į sistematikos mokslo gelmes (daugiau informacijos galite rasti kad ir „Vikipedijoje“) noriu paminėti, kad tai pačiai – erškėtinių – šeimai priklauso labai daug mums puikiai pažįstamų augalų – obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos, šermukšniai, gudobelės, kauleniai ir kiti.
Botanikams erškėčių / rožių gentis yra tikras akstinas pade. Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek yra natūraliai augančių rūšių. Vieni autoriai išskiria tik 100, kiti – net 500, bet dažniausiai vyraujanti nuomonė – apie 150. Taip yra todėl, kad laukinės erškėčių rūšys dar prieš 4700 metų buvo pradėtos auginti Kinijoje ir nuo to laiko dėl kryžminimosi tarpusavyje atsirado daugybė naujų hibridų, kurie buvo auginami ir naudojami selekcijai. Daugiausia erškėčių rūšių yra Azijos žemyne, kiek mažiau auga Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje natūraliai auga 9 rūšys.

Tai vasaržaliai, kartais visžaliai krūmai – nuo 30 cm aukščio miniatiūrinių iki 10 m ilgio stiebus išauginančių laipiojančių rožių. Stiebai dažniausiai lankiškai lenkti, retai statūs. Daugumos rūšių stiebus (o kai kurių ir lapus bei vaisius) dengia tiesūs arba lenkti dygliai. Lapai sudėtiniai neporiniai plunksniški, sudaryti iš 5–9 lapelių.

Erškėčio atžala: I – šaknys, II – šaknies kaklelis, III – stiebas, IV – lapai, V – vaisius

Žiedai išsidėsto ūglių viršūnėse po vieną arba po kelis. Pagal vainiklapių skaičių skirstomi į:

• Paprasti (5–11)
• Pusiau pilnaviduriai (12–16)
• Beveik pilnaviduriai (17–25)
• Pilnaviduriai (26–40)
• Labai pilnaviduriai (daugiau nei 41)

Žiedo skersmuo – nuo 3 cm, dažniausiai – 5–10 cm, bet gali būti ir didesnis. Spalvinė gama varijuoja nuo baltos, geltonos, rausvos, raudonos iki tamsiai violetinės. Spalva žydėjimo metu dažnai kinta.
Pažvelkime į žiedą iš arčiau. Apyžiedis (tai, kas supa piestelę, mezginę ir kuokelius) yra sudėtinis. Taurelę sudaro 5 suaugę taurėlapiai. Vainiklapiai taip pat 5, laisvi, panašiai kaip kuokeliai, prisitvirtinę prie hipantijos krašto. Hipantija – tai specifinė erškėtinių šeimos detalė, susidaranti suaugus taurėlapių ir vainiklapių pagrindams, kuokeliams su žiedsosčiu. Erškėčių genčiai būdinga ąsočio pavidalo hipantija. Kuokelyną sudaro 50–250 laisvų kuokelių, išsidėsčiusių keliomis eilėmis. Kiekvienam vaislapyne (tai mezginėje esančios „sėklytės“) yra po 2 sėklapradžius.

Žiedpumpuris ir žiedas iš arti (paaiškinta toliau)

Erškėčio žiedo pjūvis: I – diskas, II – purka, III – kuokeliai (sudaryti iš kotelio ir dulkinės), IV – liemenėlių kanalas, V – taurėlapiai, VI – žiedsostis, VII – mezginė, VIII – vainiklapiai

Laukinės rūšys ir dauguma veislių užmezga gausų erškėtuogių derlių (botanikai erškėčių vaisius vadina riešutėliais, kuriuos supa odiškas vaisius). Vaisių spalva – raudona, oranžiškai raudona, bet kai kurioms rūšims (pavyzdžiui, tankiadygliui erškėčiui ir iš jo kilusioms veislėms) būdingi juodi vaisiai. Forma varijuoja nuo apvalios, ovalinės, kriaušiškos iki kiaušiniškos. Kiekviename vaisiuje yra nuo 5 iki 160 sėklų, kurias supa plaukeliai.

Rosa sp. šakelė su vaisiais ir tankiadyglio erškėčio (Rosa pimpinellifolia) vaisiaus pjūvis

Tekstas ir nuotraukos Vilmanto Juknelio
http://www.sodogeles.lt/