Rožių istorija ilga ir spalvinga – per amžius jos buvo meilės, grožio ir karo simbolis. Jokia kita gėlė nebuvo tiek numylėta ar išliaupsinta kaip rožė. Šios gėlės genealoginis medis sudėtingas ir siekiantis neatmenamus laikus, beje, kaip ir visų kilmingų aristokratų.

Archeologų aptiktos iškasenos liudija, kad rožių istorija prasidėjo prieš 35 milijonus metų. Šiuo metu pasaulyje egzistuoja apie 150 erškėtrožių rūšių, ir visos jos atsirado šiauriniame pusrutulyje. Jos aptinkamos ir toli šiaurėje – Norvegijoje ir Aliaskoje, ir pietuose – Meksikoje ir Šiaurės Afrikoje.

Floriano Grasso natiurmortas, XVII a.

Rožės senovėje

Manoma, kad kultūrinės rožės pradėtos auginti prieš 5 tūkst. metų. Ankstyvosios kinų, egiptiečių, finikiečių civilizacijos vertino rožes, jos buvo populiarios. Graikai ir romėnai taip pat augino rožes, jomis prekiavo ir išplatino jas žemėse, į kurias driekėsi jų prekybiniai ar kariniai maršrutai. Taip rožės nukeliavo į Artimuosius Rytus ir aplink Viduržemio jūrą.

500 m. pr. Kr. Konfucijus, žymus kinų filosofas, aprašė rožes, auginamas rūmų soduose, o imperatoriškoje bibliotekoje buvo sukaupta šimtai knygų apie šiuos augalus. Pasakojama, kad Hanų dinastijos metais rožių auginimas buvo tiek populiarus, kad netgi sukėlė bado pavojų, nes ryžių laukuose buvo auginamos rožės. Susigriebęs imperatorius įsakė sunaikinti dalį rožynų.

Pirmasis botaninis rožės aprašymas (300 m. pr. Kr.) priskiriamas graikų mokslininkui Teofrastui. Jo aprašytosios rožės turėjo nuo 5 iki 100 žiedlapių. Aleksandras Makedonietis savo soduose taip pat augino rožes ir galbūt jo nuopelnas, kad rožės nukeliavo ir į Egiptą. Mokslininkai aptiko rožių piešinių ant Tutmozio IV kapo sienų, o tekstai apie rožes, užrašyti hieroglifais, aptikti ir ant piramidžių sienų.

Jano Briugelio Jr. natiurmortas, XVIIa.

Senovės Romoje patricijai prie savo namų puoselėjo rožių sodus, o visuomeniniai sodai buvo mėgstama vieta vasaros pavakarojimams. Yra žinoma, kad prieš Romos žlugimą joje buvo beveik 2 tūkst. visuomeninių sodų. Tuo laikotarpiu rožės buvo plačiai auginamos ir Artimuosiuose Rytuose. Ten jos naudotos gydymui, kvepalams gaminti, iškilmėms puošti.

Rožės viduramžiais

Žlugus Romos imperijai, į Europą atėjo sunkūs laikai – nedaug kas galėjo sau leisti prabangą auginti rožes. Tačiau vienuolynuose, kurie tuo metu buvo savotiški kultūros ir gydymo centrai, vienuoliai augino vaistinius augalus, tarp jų ir rožes. Labiausiai žinoma iš tų laikų rožių yra prancūzinė rožė (Rosa gallica) 'Officinalis'. Būtent ši rožė laikoma seniausia identifikuota rože, kurios laukinis protėvis, prancūzinis erškėtis, iki šiol auga natūralioje aplinkoje pietų Europoje ir Turkijoje. Manoma, kad į Europą ji atkeliavo iš senovės Persijos. Europiečiai jau žinojo apie šios rožės gydomąsias savybes, tad ji labai greitai paplito. Iš jos buvo verdamos uogienės, gaminami aliejai, kvapnieji vandenys, gydomieji milteliai. Ši rožė iki šiol dažnai įvardinama kaip „vaistininkų rožė“. Nepaisant to, kad žydi tik kartą, ji ir šiandien verta dėmesio. Tai puikus pasirinkimas, jei norite auginti rožes skurdžiose dirvose, ir, be abejo, jos vaistinės savybės išliko tokios pačios. Ne mažiau vertinga, gal net dekoratyvesnė yra kita įdomi prancūzinės rožės veislė 'Versicolor', pasižyminti dryžuotais vainiklapiais.

Rosa gallica 'Officinalis'

P.J.Redoute. Prancūzinė rožė 'Versicolor'

Rosa gallica 'Versicolor'

XV a. vykusiuose Rožių karuose raudona prancūzinė rožė tapo vienos iš kariaujančių pusių, Lankasterių, simboliu. Kita pusė, Jorkai, emblema pasirinko baltažiedį erškėtį (Rosa alba). Iš šio erškėčio kilę hibridai ir formos vėliau buvo sujungti į baltažiedžių rožių grupę. Tai dar viena labai svarbi senovinių rožių grupė. Nepilnavidurė šios rožės forma yra labai sena – manoma, kad ji atsirado II a. Kaukaze, o iš ten nukeliavo į Graikiją ir Romą. Įdomus faktas, kad pilnavidurė baltažiedė rožė (Rosa alba) 'Maxima' yra bene populiariausia Lietuvoje senovinė rožė, iki šiol aptinkama senų sodybų pakraščiuose, senose kapinėse. Anksčiau lietuviai ją vertino dėl labai kvapnių žiedų ir gausaus žydėjimo, nereiklumo, atsparumo šalčiui.

Rosa alba 'Maxima'

Iš prancūzinių rožių kilo ir damaskinės rožės (Rosa damascena), išgarsėjusios savo aromatu. XII–XIII a. kareiviai, grįžtantys iš kryžiaus žygių Artimuosiuose Rytuose, atnešė legendas apie prabangius rožių sodus, taip pat ir rožių sodinukų. Vėliau Šiaurės Afrikoje buvo aptiktas šios rožės porūšis R. damascena semperflorens, kitaip vadinamas „rudens Damasku“. Jis pasižymėjo neįprasta savybe – žydėjo pakartotinai. Ši savybė iki tol buvo visiškai nebūdinga jokiai kitai žinomai rožei. Manoma, kad ši rožė yra prancūzinės rožės ir muskusinio erškėčio (Rosa moschata) hibridas. Vakarų pasaulyje ši veislė ilgam įsitvirtino kaip vienintelė pakartotinai žydinti rožė, kol po daugelio amžių Europos pirkliai iš Rytų pargabeno arbatinių ir kininių rožių.

Rosa damascena 'Leda'

Rožės naujaisiais laikais

Pamažu rožės iš vienuolynų ėmė plisti ir po privačius sodus. Žmonės daugiau keliavo, tad prekeiviai, diplomatai ir mokslininkai pradėjo keistis rožėmis bei kitais augalais. Taip atgimė susidomėjimas rožėmis, kartu ėmė daugėti žinomų rožių. D. Gerardas, anglų žolininkas, 1597 m. aprašė 14 skirtingų rožių, o po šimtmečio jų jau buvo žinoma apie 90.

Vienas tų laikų stebuklų – olandų išpopuliarinta Provanso rožė (Rosa centifolia), dar vadinama šimtalape ar „kopūstine“. Taip keistai pavadinta todėl, kad žiedas turėjo apie 100 vainiklapių, glaudžiai susisukusių tarsi kopūsto gūžė. Manoma, kad tai sudėtingas prancūzinių, damaskinių ir baltažiedžių rožių hibridas. Šią rožę mes regime senųjų tapybos meistrų natiurmortuose – tai buvo labai populiarus meno objektas, kaip ir garsiosios olandų tulpės.

Rosa centifolia

Rožės buvo itin vertinamos XVII a., o kilmingi asmenys netgi naudojo rožes ar jų vandenį kaip legalų atsiskaitymo vienetą tarpusavio mainams.

Tačiau rožių selekcija to meto Europoje buvo dar gana primityvaus lygio. Selekcininkai disponavo labai ribotu rožių genų kiekiu, todėl tikimybė išvesti ką nors nepaprasto išties nebuvo didelė. Niekas rimtai nesuprato paveldimumo dėsnių, kuriuos G. Mendelis išaiškino tik XIX a. viduryje. Be to, ankstyvieji selekcininkai paranojiškai saugojo kryžminimo metodus, bijodami, kad konkurentai jų nekopijuotų.

P.J.Redoute. Provanso rožė

Rožės iš Rytų

Revoliucija rožių selekcijoje prasidėjo XVIII a., kai, suaktyvėjus prekybai su Rytų šalimis, į Europą atkeliavo kininės rožės (Rosa chinensis). 'Old Blush', pirmoji kininės rožės veislė, pasiekusi Europą, buvo introdukuota Švedijoje 1752 m., o iki 1793 m. išplito po visą Europą. Vėliau, apie 1808 m., atsirado arbatinės rožės (Rosa x odorata). Taip pavadintos todėl, kad jų lapai skleidė švelnų arbatmedžių lapų kvapą.

Nors kinai šias ir kitas rožės augino jau daugelį amžių, Europoje jų pasirodymas prilygo sprogimui. Jų išskirtinė savybė – nuolatinis žydėjimas – buvo iki tol visiškai nežinoma Europoje, todėl tai darė itin didelį įspūdį. Kitaip nei anksčiau pažįstamas „rudens Damaskas“, rudenį pražystantis antrą kartą, šios rožės žydėjo ištisai. Be to, kininių rožių lapija buvo beveik visžalė, o arbatinių rožių lapai – atsparūs miltligei. Europos selekcininkai metėsi kryžminti šias rožes su žinomomis veislėmis, kad sujungtų visus šiuos naudingus požymius. Taip kininių ir arbatinių rožių genai padėjo pagrindus beveik visoms šiuolaikinėms rožių veislėms. Deja, daugeliui savo palikuonių jos perdavė ir mažiau vertingą savybę – neatsparumą šalčiui.

Imperatorienė Žozefina ir Malmaisono dvaras

Niekas tiek daug nenusipelnė rožių populiarinimui XIX a. pradžioje kaip imperatorienė Žozefina, Napoleono I žmona. Aistringa augalų mylėtoja davė pradžią rožių renesansui. Ji užsibrėžė savo soduose prie Malmaisono dvaro, netoli Paryžiaus, surinkti kiek įmanoma daugiau rožių veislių.

Suvenir de la Malmaison

Per 16 metų nuo 1798 m. iki savo mirties ji surinko apie 250 rožių veislių. Kad prisidėtų prie žmonos aistros, Napoleonas įsakė savo kapitonams parvežti visas rožes, kokių beaptiktų tolimose šalyse. Jos sodas buvo toks garsus, kad net anglai, kurie tuo metu kariavo su Prancūzija, leido Žozefinos rožėms laisvai keliauti per sieną, o jos vyriausiajam sodininkui, keliaujančiam, imperatorienės reikalais, buvo nekliudoma kirsti Lamanšo sąsiaurį. Žozefinos kolekcija išgarsėjo visoje Europoje, sužadindama visuotinį susidomėjimą rožėmis ir naują jų selekcijos proveržį.

Nuo Malmaisono pavadinimo neatsiejamas žymiausio visų laikų botaninės ikonografijos meistro, Pierre Joseph Redoute (1759–1840), vardas. Žozefina pasamdė šį dailininką Malmaisono dvaro dekoratoriumi ir retų augalų iliustratoriumi. Jis išleido keletą botaninių akvarelių rinkinių, o praėjus trejiems metams po Žozefinos mirties, ir savo žinomiausią veikalą „Les Roses“, kuris ir šiandien išlieka vienu puikiausių botaninės iliustracijos meno pavyzdžių. Jo pieštos rožės atspindėjo ne tik Malmaisono, bet ir kitų žymių to meto Prancūzijos sodų rožynų kolekcijas.

Imperatorienė Žozefina

Žlugus Napoleonui, vertingos Malmaisono kolekcijos buvo sunaikintos. Tačiau šios nepaprastos moters atminimas liko įamžintas kelių senovinių rožių veislių pavadinimuose – 'Souvenir de la Malmaison' ir 'L’Impératrice Joséphine', kuriomis galime džiaugtis dar ir šiandien.

Dėl prestižinių Malmaisono rožynų Prancūzija tapo didžiausia rožių augintoja ir eksportuotoja. Apie 1815 m. prancūzų selekcininkai galėjo didžiuotis jau 2 tūkst. rožių veislių. Per kitus 10 metų skaičius išaugo iki 5 tūkst. veislių.

Arbatinės hibridinės rožės atsiradimas

Burboninė rožė (Rosa x borboniana) 1817 m. atkeliavo į Prancūziją iš Rejunjono salos (tuomet vadintos Île de Bourbon) prie Madagaskaro. Jos kilmė nėra tiksliai žinoma, tačiau labai greitai dėl pakartotino žydėjimo ji tapo populiariausia XIX a. rožių grupe. Ji buvo viena iš pirmųjų selekcininkų kūrinių, sujungusių savyje geriausias Europos ir rytietiškų rožių savybes. Pirmoji introdukuota burboninė rožė buvo ryškiai rožinė, bet iki šių dienų ji neišliko. Tačiau galima teigti, kad būtent šiai grupei šiandien galime būti dėkingi už raudoną rožių spalvą.

Kita naudinga rožių grupė, gauta sukryžminus europietiškas ir kinines rožes, buvo hibridinės kininės rožės. Ši grupė niekuomet netapo populiari, tačiau jos atstovės yra tarp daugelio šiuolaikinių poliantinių, floribundinių ir arbatinių hibridinių rožių veislių protėvių.

1837 m. dauguma kininių rožių jau buvo žinomos Europoje, ir naujų rožių selekcija buvo pačiame įkarštyje. Tais metais pristatyta dar viena rožių grupė – remontantinės rožės, sudėtingas prancūziškas hibridas, tarp kurio protėvių buvo beveik visos anksčiau minėtos rožės. Jos buvo išskirtinės atsparumu šalčiui, o žiedai stambūs ir kvapūs. Ankstyvosios veislės buvo rožinės, tačiau sukryžminus jas su burboninėmis rožėmis, atsirado ir raudonų atspalvių.

Remontantinės rožės ilgai buvo labai populiarios, tačiau atsiradusios arbatinės hibridinės rožės, remontantinių ir arbatinių rožių hibridai, pamažu jas ėmė stumti iš mados. Kad ir kaip būtų liūdna, dauguma veislių, išvestų tame rožių selekcijos aukso amžiuje, jau negrįžtamai prarastos. Iš 3 tūkst. veislių, sukurtų laikotarpiu tarp Žozefinos rožynų iki arbatinių hibridinių rožių atsiradimo, šiandien galime įsigyti gal tik 50.

Pirmoji arbatinė hibridinė rožė, pavadinta 'La France', buvo pristatyta 1867 m. Ji, palyginti su tėviniais augalais, pasižymėjo kompaktiškesniu krūmu ir patikimu pakartotinu žydėjimu. 1893 m. arbatinės rožės buvo oficialiai pripažintos kaip atskira klasė ir iki šiol išlieka pačia populiariausia rožių grupe. O ši veislė visiems laikams įėjo į istoriją kaip tam tikra takoskyra – nuo to laiko visos rožės, išvestos iki 1867 m., priskiriamos senovinių rožių grupei, o išvestos vėliau – moderniųjų rožių grupei.

Netrukus prancūzų selekcininkas J. Pernet-Ducher nustebino pasaulį geltonžiede veisle 'Soleil d'Or', raudonos remontantinės rožės ir geltonojo erškėčio (Rosa foetida persiana), atkeliavusio iš Persijos, hibridu. Taip atsirado geltonų rožių. Vėliau pasipylė spalvos, iki tol nematytos rožių pasaulyje – oranžinė, persikinė, varinė. Arbatinės hibridinės rožės buvo atsparios šalčiui, tačiau ne itin augios ir silpnomis šaknimis. Todėl XIX a. pabaigoje imta rožes skiepyti į stipresnius poskiepius, pavyzdžiui, gausiažiedį erškėtį (Rosa multiflora).

Taip išaušo nauja šiuolaikinių rožių era. Tokių, kurias mes šiandien pažįstame – arbatinių hibridinių, poliantinių, floribundinių. Tačiau laimė, atsidavusių rožių augintojų dėka (tarp jų ir Lietuvos), ir šiandien galime džiaugtis svaigiu damaskinės 'Mme Hardy' ar burboninės 'Mme Isaac Pereire' aromatu.

'Mme Isaac Pereire'

Mme Haedy

Tekstas Rasos Laurinavičienės

Nuotraukos Nijolės Karpavičienės,
redakcijos archyvo,
reprodukcijos iš meno albumo