Visus rožių augintojus galima suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie rožes augina tik vienalyčiuose rožynuose, kur nėra kitokių augalų, ir tuos, kuriems labiau patinka rožės kartu su kitais augalais (daugiamečiais žoliniais, svogūniniais, krūmais). Sunku pasakyti, kuris stilius geresnis – juk skonis yra skonio reikalas...

Tačiau yra nemažai praktinių aspektų, kurie leidžia manyti, jog rožes auginti mišriuose gėlynuose yra praktiškiau ir lengviau.

Rasakilos dažnai naudojamos rožyno apvadams

Kodėl mišrus rožynas?

Ekologiškumas. Ko gero, dauguma augintojų purškia rožes insekticidais ir fungicidais. Ne todėl, kad jiems taip patinka, bet dėl to, jog norint sėkmingai auginti rožes tai beveik neišvengiama. Kaip yra su visais augalais, auginamais kaip monokultūra, taip ir su rožėmis – kuo daugiau jų vienoje vietoje, tuo daugiau rūpesčių. Tokioje aplinkoje tiek ligos, tiek kenkėjai plinta kaip ugnis sausame miške – nėra jokių fizinių ar cheminių barjerų. Mišriuose rožynuose papildantys augalai sudaro fizinį, o kartais ir cheminį barjerą, pritraukia vabzdžius plėšrūnus.

Praktiškumas / estetika. Kad ir kokie gražūs būtų rožių žiedai, reta rožė žydi visiškai be pertraukų. Nors ir trumpos, bet jos būna. Kai kurių rožių krūmai nelabai dekoratyvūs – mažai šakų, negraži krūmo forma, plikos „kojos“. Mišriuose rožynuose tuo „pasirūpina“ augalai kaimynai: jie pridengia negražias vietas, žydi tuomet, kai rožės ilsisi, o kiti, atvirkščiai, žydi kartu su rožėms išryškindami jų grožį. Žemesni augalai maskuoja nuplikusias stiebų apačias.

Toks stilius populiariai vadinamas anglišku stiliumi – tankiai užsodinti gėlynai siejasi su Anglija, kur iš tiesų panašus stilius jau seniai madingas. Netgi sakoma, kad puošnieji angliški gėlynai atsirado dėl anglų meilės rožėms. Anglijoje nuo seno būdavo auginama labai daug rožių, tačiau joms nužydėjus gėlynai atrodydavo nykokai. Todėl į lysves būdavo sodinama įvairių kitokių augalų, kad gėlynai nuolat būtų dekoratyvūs.

Kas svarbu renkantis augalus. Augalų deriniai turi vizualiai derėti pagal spalvą, formą ir faktūrą, augalai turi mėgti panašiais augimo sąlygas (gerai drenuojamą, trąšią dirvą). Augalai kaimynai neturi būti pernelyg agresyvūs ar greitai besiplečiantys, kad neužgožtų rožių. Jei nenorite kasmet persodinti augalų, rinkitės tokius daugiamečius, kurių nereikėtų itin dažnai dalyti.

Vietos paruošimas. Pernelyg nesiplečiant galima pasakyti, kad kiekviena minutė, skirta dirvos parengimui (piktžolių, ypač daugiamečių, naikinimui, komposto ar perpuvusio mėšlo įterpimui, kultivavimui) vėliau suteiks jums savaitę laiko grožėtis savo sukurtu gėlynu. Geriau kantriai palaukti bent pusmetį ruošiant dirvą ir gerai padaryti darbą negu vėliau ravint piktžoles iš tankiai sužėlusių gėlynų keiksnoti savo skubotumą. Jei iš rudens (o vėliausiai kitą pavasarį) pradėsite ruošti rožynui skirtą vietą, rudenį jau drąsiai galėsite sodinti rožės,
o kitą pavasarį – likusius augalus.

Kaip sodinti? Svarbu išlaikyti atstumą tarp rožių ir kitų augalų. Rožei reikės vietos plėstis, be to, svarbu laisva oro cirkuliacija. Persodinant daugiamečius, kurie yra trumpaamžiškesni negu rožės, nereikėtų pernelyg kapstyti rožių šaknų. Atstumas nuo rožių ir tarp augalų turėtų būti ne mažiau kaip 30–50 cm. Nors iš pradžių gėlynas atrodys retokas, atsispirkite pagundai sodinti tankiau – tiek rožės, tiek daugiamečiai laikui bėgant suvešės. Jei labai erzina plika žemė ar mulčas, sodinkite vienmečius ar dvimečius augalus.

Eremūrai

Renkamės spalvą ir formą

Spalva, forma ir faktūra – svarbiausi dalykai, į kuriuos atsižvelgiame rinkdamiesi augalus mišriam rožynui.

Spalvų parinkimas

Koncepcija. Pirmiausia turėtumėte užduoti sau klausimą – kokio efekto siekiate? Ką norite sukurti? Ramybės oazę – tuomet gal jums labiau prie širdies pasteliniai, pernelyg neblaškantys tonai? O gal patinka ryškūs, prabangūs atspalviai bei kvapai, – vadinasi, rožės aksominiais žiedais ir Damasko kvapais – kaip tik jums. Žvalinančiam efektui – saulės, geltonai oranžiniai tonai. Baltasis sodas – ramybė, net askezė, toks sodas ypač ilgai švies vasaros prieblandoje.

Spalvų ratas. Visi esame jį matę – tai įrankis, sukurtas prieš 150 metų. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gana paprasta. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Apie spalvų derinimo teorijas yra parašytos ištisos knygos, ir tai nėra taip jau primityvu. Tačiau paprastam augintojui, kuris nesiekia želdynų dizainerio ateities, neverta pernelyg gilintis į šias subtilybes. Kad ir kaip ten būtų, tai naudinga priemonė, leidžianti nedarant klaidų kurti harmoningus ar kontrastingus augalų derinius, nors kartu ji ir apriboja. O kaip paslaptį pasakysiu – gamtoje visos spalvos tinka. Kokių spalvų žiedai bebūtų, žalia ar pilkšva lapija tas spalvas sujungia, vienas prigesina, kitas paryškina. Pagalvokime apie savaime pasisėjančius augalus – jie visuomet spalviškai tinka. Natūrali gamta spalvų nekoordinuoja – tačiau niekam neužkliūna, kad pieva, pilna įvairiaspalvių augalų, yra per marga. Taigi spalvų ratas – naudinga taisyklė, kurią reikia išmokti tam, kad vėliau galėtume ją laužyti.

Tačiau vis dėlto kuriant mišrų rožyną būtų saugiau nenaudoti pernelyg daug spalvų. Jeigu jau esate rožių „maniakas“ ir norisi visų veislių po vieną, tuomet „prigesinkite“ šį margumyną daugiamečiais augalais, naudodami ribotą spalvinę paletę ir ribotą rūšių kiekį. Pavyzdžiui, švelnios melsvos katžolės (Nepeta) ir šviesiai gelsvi bobramuniai (Anthemis) padės suvienyti tarpusavyje spalviškai nederančias rožes. Tą patį efektą galima pasiekti pasodinus daug augalų žalia ar pilka lapija.

Vienspalvis gėlynas. Keletas žodžių apie vienspalvius gėlynus. Tai tokie gėlynai, kur visi augalai žydi tos pačios spalvos, tik skirtingų tonų žiedais. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nuobodu, tačiau taip nėra. Prieš 100 metų Anglijos dvaruose tokie gėlynai buvo gana madingi. Sėkmingai sukurtas vienspalvis gėlynas parodo augintojo kompetenciją – tai yra iššūkis meistriškumui, kadangi spalvotus gėlynus kurti gerokai paprasčiau. Ir palaikyti jų grožį sunkiau – kasmet reikia nemažai vienmečių, dvimečių, svogūninių augalų.

Dažniausiai kultivuojama vienspalvio sodo forma yra baltasis sodas. Žinomiausias – Sissinghursto pilies Anglijoje Baltasis sodas. Tačiau vis dėl to tai nėra 100 procentų baltasis sodas. Balti žiedai gali būti ne tik sniego baltumo, bet ir gelsvi, žalsvi. O lapija – žalia, pilkšva, pilka, margalapė. Teorija taip pat teigia, kad tokiam sodui pagyvinti reikia nedidelio kontrastingos spalvos akcento, nes akis, žiūrėdama į vieną spalvą, pavargsta ir „darosi nebeimli“. Pavyzdžiui, tą patį baltąjį sodą labai pagyvins nedideli ryškiai mėlynų augalų ploteliai, pavyzdžiui, lobelijų ar pentinių.

Augalų formos

Rožės žiedai yra apvalūs, o dažnai ir gana masyvūs. Kad gėlynas gerai atrodytų, lysvėje turi būti atsvara apvaliai rožių žiedų formai – papildančių formų (apvalainų) ir kontrastuojančių (vertikalių, horizontalių, „debesėlių“). Tai gali būti ir augalų žiedų, ir paties augalo forma.

Harmoningos, rožes papildančios formos – augalai, augantys kupsteliais, pavyzdžiui, rasakila (Alchemilla), žemesni astrai (Aster).

Kontrastingos rožėms formos – vertikalūs augalai (veronikūnai (Veronicastrum), veronikos (Veronica), rusmenės (Digitalis); horizontalūs (žemesni snapučiai (Geranium), kraujažolės (Achillea); „debesėliai“ (guboja (Gypsophilla), vingiriai (Thalictrum).

Rasakilos ir snapučiai itin dažnai auginami kartu su rožėmis

 

Tekstas ir nuotraukos Rasos Laurinavičienės
http://rasosaugalai.blogspot.com/