Niekas iki tol neturėjo tokios didžiulės įtakos rožių kultūrai kaip prancūzų imperatorienė Žozefina.
Žozefina gimė 1763 m. birželio 23 d. Martinikos saloje (Vest Indijoje) nuskurdusio didiko šeimoje. Pakrikštyta Marie-Joséphe Rose Tascher de la Pagerie. Šeima ir draugai ją vadino tiesiog Rose. Būdama 16 metų ji atvyko į Paryžių ir greitai ištekėjo už vikonto Alexandre de Beauharnais, su juo susilaukė dviejų vaikų. Jos sūnus Eugéne vėliau tapo kareiviu, o dukra Hortense ištekėjo už Napoleono brolio Louis ir tapo Olandijos karaliene. 1794 m. A. de Beauharnais Teroro valdymo metais buvo suimtas ir nužudytas. Jo žmona taip pat buvo suimta ir laukė tokio pat likimo. Tačiau po Termidoro perversmo buvo išlaisvinta ir jai sugrąžinta vyro nuosavybė. Per vieną balių Liuksemburgo rūmuose buvo pristatyta Napoleonui. 1796 m. jie susituokė.
1798 m. ji nusipirko užmiesčio dvarą, esantį maždaug 15 km nuo Paryžiaus. Tai buvo senas, kuklus dvaras keistu pavadinimu: išvertus jis reikštų „blogio namai“. Napoleonas prieštaravo pirkiniui, nes žemės kaina buvo pernelyg aukšta. Tačiau Žozefina, imperatoriui išvykus į Egiptą, pasiskolino pinigų pradinei įmokai ir sudarė pirkimo sandėrį. Grįžęs Napoleonas sumokėjo likusią sumą, nes manė nuosavybę panaudoti žirgynui. Tačiau Žozefina turėjo kitų planų. Ji išleido milijonus perdekoruodama namus ir dar daugiau pinigų aplinkai tvarkyti. Čia Žozefina pradėjo rinkti garsiąsias paveikslų, skulptūrų ir papuošalų kolekcijas. Greitai ji ypač susidomėjo sodo kūrimu. Savo sodininką išsiuntė mokytis į Angliją, o dvare įdarbino sodininkus iš Anglijos, tarp kurių buvo žymusis Škotijos sodų dizaineris Thomas Blaikie (1750–1838 m.).
Su didžiuliu entuziazmu Žozefina organizavo retų augalų kolekcionavimą iš viso pasaulio. Jai padėjo ne tik mokslininkai, bet ir diplomatai bei kareiviai. Napoleono karų metu visi užgrobti laivai buvo kruopščiai tikrinami, ar nevežama kokių nors augalų bei sėklų. Vienas jos sodininkų airis John Kennedy turėjo pasą, su kuriuo galėjo laisvai kirsti britų ir prancūzų sienas, kad nupirktų augalų ir juos atvežtų į Prancūziją. Kilo arši konkurencija, kas taps Žozefinos vyriausiuoju sodininku. Pirmasis vyriausiasis sodininkas buvo Brisseau de Mirbel, vėliau – Goujaud dit Bonpland. Pastarasis dėjo daug pastangų, kad būtų atsiųsti gyvi augalai iš Vienos ir Berlyno. Jis 1799–1804 m. prisijungė prie Alexander von Humboldt kelionės į Pietų Ameriką, kurios metu buvo surinkta apie 4500 skirtingų augalų, o iš jų 3600 buvo nauji Europai. Savo sode Žozefina turėjo vien apie 300 Erica genties veislių, daugybę kaktusų, jurginų ir bijūnų. 1803–1804 m. Malmaison‘e pirmą kartą pražydo ne mažiau kaip 200 Europai naujų augalų. Žozefinai dirbo botanikai Étienne Pierre Ventenat ir Felix Delahaye.
'Vue de la Malmaison', A. Garvise, XIX a. pradžia
Malmaison dvaro žiemos sodas, Louis Garneray (1783-1857 m.)
Tačiau labiausiai Žozefiną sužavėjo rožės. Malmaison‘e André Dupoint (garsiausias to meto rožininkas) jai suprojektavo rožyną, ir jis labai greitai tapo pačiu didžiausiu bei gražiausiu visoje Europoje. Rožynui nebuvo gailima jokių išlaidų. Žozefina planavo surinkti visas tuo metu žinomas rožių veisles ir nuolat bendravo su Anglijos, Belgijos, Olandijos ir Vokietijos rožių augintojais. Ji ignoravo vyro draudimą prekiauti su Anglija. Daugumą savo rožių ji nusipirko iš Anglijos, ten ji vien tik 1803 metais išleido 2600 svarų. Pastangos sukurti milžinišką kolekciją Malmaison‘e sukėlė didžiulę konkurenciją tarp vietos rožininkų. Ryškiausi to meto konkurentai: Descement, Cels, Laffay, Desprez, Vibert, Prevost, Noisette. Žozefina globojo ir skatino vietinius rožių selekcininkus kurti naujas veisles. Dar XVIII a. dauguma auginamų rožių buvo kilusios iš Olandijos ir dar keli „hibridai“ iš Anglijos, o štai XIX a. imperatorienės pastangomis rožė tapo Prancūzijos gėle ir ja išliko iki XX a., kuomet selekcininkų varžybos persikėlė į Vokietiją ir Šiaurės Ameriką.
Malmaison rožynas, XX a. pradžia
Malmaison parko planas, Andre Theuriet (XIX a.)
Žozefinos rožynas pradėtas kurti 1804 m., o po dešimties metų jame jau buvo apie 250 rožių veislių. Tarp 250 veislių buvo 167 prancūzinės (Gallica) rožės, 27 Provanso (Centifolia), 3 samanotosios (Moss), 9 damaskinės (Damask), 22 kininės (China), 4 škotiškosios (Pimpinellifolia), 8 baltažiedės (Alba), 3 geltonojo erškėčio (Foetida) ir šios rūšys: Rosa moschata, R. alpina, R. banksiae, R. laevigata, R. rubrifolia, R. rugosa, R. sempervirens, R. setigera. Anuo metu tai buvo įspūdingi skaičiai. 1791 m. prekyboje buvo siūlomos tik 25 rožių veislės. O po Žozefinos proveržio šioje srityje 1829 m. kataloguose jau buvo siūlomos 2562 rožių veislės! Žozefinai mirus prancūzų selekcininkai tęsė savo eksperimentus ir toliau kryžmino rožes. André Dupoint pirmasis pradėjo kruopščiai planuoti kryžminimus ir juos daryti rankomis. Iki tol visi selekcininkai šį darbą patikėdavo bitėms: šalia sustatydavo vazonus su norimomis sukryžminti rožių veislėmis ir laukdavo, kol bitutės padarys savo darbą…
Senuose XIX a. pradžios kataloguose buvo daug painiavos, daug veislių turėjo po 10–15 skirtingų pavadinimų. Taip atsitiko todėl, kad dauguma iki tol atsiradusių rožių buvo iš Olandijos, dažniausiai atkeliavusios be vardų iš nežinomų šaltinių. Todėl prancūzų rožininkai jas „pakrikštydavo“, kaip norėjo. Net imperatorienė Žozefina suteikė vardus kai kurioms savo pamėgtoms rožėms: 'L‘Empereur', 'Roxelande' (upė netoli jos gimtinės), 'Belle Aurore', 'Calypso', 'Le Garnd Napoléon', 'Palas', 'Le Rosier des Dames', 'Belle Aurore'...
1809 m. Napoleonas išsiskyrė su Žozefina, nes ji nepagimdė jam palikuonio, tačiau leido pasilikti dvare ir vedė Austrijos princesę Marie Louise. Antroji imperatorienė visiškai nesidomėjo sodininkyste, tačiau to meto mada ir protokolas reikalavo, kad jos vardu būtų pavadinta rožė. Žozefina nenorėdama pyktis su Napoleonu lengvai viską suorganizavo. Ji liepė sodininkams prie jau kurį laiką Malmaison‘e augintos rožės 'Agathe Rose' pridėti etiketę 'Marie Louise'.
'Céleste', Dupont iki 1810 'Cuisse de Nymphe'('Maiden's Blush)
Žlugus Napoleono imperijai ir sąjungininkams užsidarius Paryžiuje, britų pareigūnai išleido paliepimą, kuriame buvo draudžiama užpulti ir sunaikinti Malmaison dvarą. Neaišku, ar tokie ketinimai buvo paskatinti kilnumo, ar britai tikėjosi išsivežti Žozefinos rožes.
Po Žozefinos mirties Prancūzijoje rožių selekcija buvo sėkmingai tęsiama: selekcininkas Jean-Paul Vibert pristatė 600 skirtingų labai paklausių rožių veislių. Vibert jas pardavinėjo labai brangiai, dažniausiai buvusiems priešininkams britams. Kai Napoleono armija buvo sutriuškinta, Žozefinos įpėdiniai – prancūzų rožių selekcininkai – labai lengvai užkariavo Anglijos rinką.
Pasakojant apie Žozefinos rožes visada minimas dailininkas Pierre-Joseph Redouté, dar vadinamas rožių Rafaeliu. Jis gimė 1759 m. Ardennes (Belgijoje) dailininkų šeimoje. Du jo broliai įsikūrė Paryžiuje kaip profesionalūs dailininkai. Pierre-Joseph nusekė jų pėdomis ir prisidėjo prie vieno iš brolių – šis jį įdarbino teatre scenos dailininku. Laisvalaikiu Pierre-Joseph piešė augalus. Redouté talentas greitai buvo pastebėtas. Jis tapo biologinės ikonografijos Jardin du Roi (dabar – Muséum national d’Histoire Naturelle) profesoriaus Gerard van Spaendonck asistentu ir piešė augalus „Royal Picture“ ir „Veltum“ kolekcijoms. Pierre-Joseph kaip iliustratorius dirbo daugeliui to meto botanikų. 1798–1799 m. Žozefina pasamdė Redouté savo Malmaison dvaro dekoratoriumi ir jos retų augalų iliustratoriumi. 1803–1805 m. Redouté išleido albumą „Jardin de Malmaison“, kurį sudarė 120 piešinių. 1802–1816 m. jis išleido labai didelį darbą „Les Liliacees“, kurį sudarė 8 tomai (486 piešiniai). Jis buvo dedikuotas globėjai imperatorienei Žozefinai, nors ji mirė 1814 m. taip ir nepamačiusi viso užbaigto darbo.
Praėjus trejiems metams po Žozefinos mirties išėjo pirmasis „Les Roses“ tomas. Visas darbas – 3 tomai su 167 piešiniais – buvo baigtas po septynerių metų (1824 m.). Reikia pažymėti, kad nupieštos rožės nėra iš Malmaison rožyno, kaip daug kur teigiama. Šis rožynas per trejus metus po Žozefinos mirties jau buvo sunaikintas. Redouté ir knygos teksto autorius Claude-Antoine Thory teigia, kad rožių originalai darbui buvo kruopščiai surinkti Paryžiaus, Sevres, Versalio ir kituose soduose. Taip pat už sėkmingą darbą jie dėkingi Thouin, Bosc, Le Lieur, Dupont, Cels, Vilmorin, Noisette, Descement, Biquelin – šių rožių augintojų kolekcijos buvo atviros dailininkui. Keletas rožių atkeliavo iš Boursault šiltnamių, o iš užsienio – veislės, kurios negali žydėti Paryžiaus klimato sąlygomis. Humboldt ir Bonpland piešimui atvežė naują rožę, kurią surado Meksikoje. Daug mokslininkų ir selekcininkų prisidėjo, kad šis darbas išvystų pasaulį.
'Violacea'('La Belle Sultane') P.J. Redouté 'Les Roses', 1817-24 m.
Po Žozefinos mirties Malmaison dvarą paveldėjo jos sūnus Eugéne. Jis mirė 1824 m. Po penkerių metų įpėdiniai Malmaison dvarą pardavė švedų bankininkui Jonas Hagermann. Vėliau dvaras pakeitė dar keletą šeimininkų, o Prancūzijos ir Prūsijos karo metu (1870–1871 m.) buvo smarkiai apgadintas. Rūmai apiplėšti, sodas sunaikintas. Valstybė, kuriai nuo 1870 m. priklausė nuosavybė, mažai domėjosi dvaru ir jį pardavė. 1896 m. dvarą įsigijo pasiturintis džentelmenas Andre Osiris-Iffla. Jis pradėjo restauruoti dvarą, bet galiausiai 1904 m. vėl perdavė Prancūzijos vyriausybei. Jean Ajalbert (dvaro kuratorius 1907–1917 m) 1910 m. tvirtino, kad sodo būklė chaotiška, daugybė piktžolių ir šiukšlių, išskyrus daržovių sklypą, kurį prižiūrėjo darbininkas. Tais metais Jean Ajalbert, Jules Gravereaux ir Mme. Philippe de Vilmorin pastangų dėka pradėtas sodo atkūrimas. 1900–1905 m. Jules Gravereaux, vienas iš garsiausių prancūzų rožininkų, savo rožyne L‘Hay, surinko veisles, kurias augino Žozefina. Jam padėjo kitas rožininkas M. Thuilleaux. Remiantis Redouté piešiniais jiems pavyko rasti 192 veisles. 1912 m. visas jas Graveraux padovanojo Malmaison rožynui. Tačiau ši rožių kolekcija karo metais labai nukentėjo. Šiandien Malmaison dvaro lankytojus pasitinka ne Žozefinos laikų prancūzinės, arbatinės, damaskinės ir kitos senovinės rožės, o tik keletas modernių hibridų, nors dalis Žozefinos rožyne augusių veislių dar egzistuoja. Dalį jų vis dar galima nusipirkti, dalis auga privačiose kolekcijose ar didesniuose rožynuose.
XIX a. prancūzų selekcininkai Žozefinos ir Malmaison atminimui pavadino keletą iki šiol labai garsių rožių:
'Souvenir de la Malmaison' (Beluze, 1844 m.)
'L’Impératrice Joséphine' – prancūzinė rožė stambiais, tamsiai rausvais, labai kvepiančiais žiedais. Šiuo vardu ji buvo pavadinta apie 1814–1816 m., po Žozefinos mirties. Iki tol ši rožė greičiausiai turėjo kitą pavadinimą ir buvo išvesta XVI a.
Dovilė Rylienė
Sibirkos Rožynas
Literatūra:
Brenner D., Scanniello S., 2009: A Rose by any name
Christopher T., 2002: In search of lost roses
Krussmann G., 1981: The Complete Book of Roses
Lamerts-Schutze P., Dickmann I. (red.), 2007: Redouté's Roses
'Souvenir de la Malmaison' (Beluze, 1844 m.)