Auginame rožes ekologiškai

Ekologinė sodininkystė ir daržininkystė šiuo metu tampa vis madingesnė. Tačiau tikriausiai daugeliui žodžiai „rožės“ ir „ekologija“ tarpusavyje nelabai dera. Ilgą laiką auginant rožes buvo taip gausiai naudojami pesticidai, kad rožių augintojai ir dabar dažniausiai tik pasišaipo iš idėjos rožes auginti ekologiškai. Tačiau šiuo metu jau yra keletas ekologinių rožių ūkių (pavyzdžiui, Vokietijoje, Olandijoje), kur sėkmingai dauginamos ir ekologiškai auginamos rožės.

Tiesa, jei esate kolekcininkas ir auginate lepesnes veisles bei negalite atsispirti lepūnėlių arbatinių hibridinių rožių grožiui, be purškimo chemikalais nieko nebus.

Pažvelkime į rožių istoriją. Rožės auginamos nuo neatmenamų laikų, kai dar nebuvo nei fungicidų, nei insekticidų. Prieš atsirandant remontantinėms rožėms visos rožės kuo puikiausiai tiko ekologiškam sodui, tačiau XIX a. viduryje iš Kinijos atvežtoji Rosa chinensis Europos rožėms perdavė ne tik pakartotinio žydėjimo genus, bet ir neatsparumą ligoms. Į selekciją įtraukus Rosa foetida (geltonųjų rožių promotę) daugelis modernių geltonųjų ir oranžinių rožių veislių su spalva paveldėjo ir neatsparumą raudonjuodžiam dėmėtumui.

XX a. pirmojoje pusėje rožių selekcininkai daugiausia dėmesio sutelkė į skinamų rožių selekciją: buvo svarbu kuo didesnis žiedas ir ryški spalva. Paties krūmo grožis ir atsparumas ligoms selekcininkų nedomino. Beveik visą XX a. buvo labai populiarios arbatinės hibridinės rožės. Deja, daugelis jų labai neatsparios ligoms. Ne visiems sodininkams buvo priimtina nuolat savo augintines purkšti fungicidais, tam galėjo ryžtis tik atsidavę rožių augintojai. Daugelis Lietuvos rožių mylėtojų dar ir dabar jaučia nostalgiją arbatinėms hibridinėms rožėms ir nepripažįsta jokių kitų rožių grupių.

Praėjusio šimtmečio devintąjį dešimtmetį dėl tuo metu populiarių veislių neatsparumo raudonjuodžiam dėmėtumui rožių pardavimas smarkiai sumažėjo. Rožių selekcininkai pagaliau atsitokėjo ir atkreipė dėmesį į ligoms atsparias veisles. Vokiečių kompanija „Kordes“ bene pirmoji atliko drąsų eksperimentą: savo rožių laukus nustojo purkšti pesticidais. Rezultatas buvo baisus ir, regis, reiškė katastrofą – visas laukas buvo pažeistas įvairių ligų, tais metais augalai beveik nežydėjo. Tačiau kelios veislės vis dėlto atsilaikė ir davė pradžią ateities selekcijai. Nuo to laiko daugelis selekcininkų persiorientavo, tad dabar labai daug dėmesio skiriama veislių atsparumui ligoms.

Veislių pasirinkimas. Nusprendus rožes auginti ekologiškai svarbiausia pasirinkti tinkamas veisles. Jei jūsų svajonių rožė privalo turėti stambius žiedus ant stataus koto (kaip gėlių parduotuvėje), o augalo lapai turi būti tobuli ir be jokios dėmelės – ekologinis rožių auginimas ne jums. Arba reikės cheminių priemonių nuo grybinių ligų, arba didžiąją sezono dalį turėsite tik deformuotus žiedus ant pliko belapio koto. Jei apsisprendėte rožes auginti ekologiškai, teks eiti į tam tikrus kompromisus. Renkantis veisles kataloguose publikuojas žiedo grožis yra antraeilis dalykas. Svarbiausia, į ką būtina atkreipti dėmesį, – veislės atsparumas ligoms. Jei veislė neatspari ligų sukėlėjams jiems palankiomis oro sąlygomis, jokios ekologinės priemonės nepadės išvengti ligų.

Rinkdamiesi rožes atkreipkite dėmesį, kad kiekvienas sodas turi savą mikroklimatą ir į jį pravartu atsižvelgti. Tam tikros sąlygos tinka vienoms veislėms ir visiškai netinka kitoms. Pasidomėkite, kokias veisles geriausia sodinti jūsų pasirinktame plote, pažiūrėkite, kaip panašiomis sąlygomis jūsų išsirinktos veislės auga kitur, ypač antrąją vasaros pusę, kai labiausiai plinta ligos. Sezono pradžioje dauguma rožių atrodo puikiai, o persiritus per vidurvasarį, kai prasideda šaltos ir drėgnos naktys – prasčiau. Dažnai pirmais metais po pasodinimo, kol dar nėra gerai įsitvirtinusios, rožės būna ne tokios atsparios ligoms. Todėl, jei augalas pirmaisiais metais labiau serga, neverta jaudintis. Drėgname klimate yra normalu, jei nenaudojant pesticidų serga iki 30 proc. lapijos. Tokios rožės ir nepurškiamos augs bei žydės daug metų, tačiau dalį sezono lapai neatrodys labai dekoratyvūs. Jei serga didesnė lapijos dalis, augalas skurs. Jeigu augalai labai serga dvejus trejus metus iš eilės, jų geriau atsisakyti, nes tai tik ligų židinys.

Kelių rožių grupių veislės ypač atsparios ligoms, todėl labai tinka auginti ekologiškai. Tai prancūzinės (Gallica), baltažiedės (Alba), provanso (Centifolia), damaskinės rožės, tankiadyglio erškėčio (R. pimpinellifolia) ir kt. hibridai bei veislės. Dažniausiai tai vieną kartą sezono metu žydinčios rožės. Tokios rožės atsparesnės ligoms nei pakartotinai žydinčios, nes sezono antrojoje pusėje (kai labiausiai plinta ligos) jos „grūdinasi“: lapai tampa labiau odiški, susiformuoja vaškinė odelė, stiebai sumedėja. Jos ruošiasi žiemai, todėl neaugina naujų ūglių, kurie lengviau „įkandami“ ligų sukėlėjams. Taip pat reikėtų išskirti raukšlėtalapio erškėčio (R. rugosa) veisles. Nors dauguma šio erškėčio hibridų žydi pakartotinai, jos ypač atsparios ligoms dėl specifinės lapų sandaros. Visų minėtų grupių augalai taip pat itin atsparūs šalčiams. Ne tokios atsparios šalčiams veislės kiekvieną pavasarį turi atsiauginti prarastą biomasę, todėl jos reiklesnės dirvožemiui ir mikroklimatui, o esant neoptimalioms sąlygoms labiau serga.

Tačiau ir tarp šiuolaikinių, pakartotinai žydinčių rožių yra pakankamai atsparių veislių. Nors kiekviena taisyklė turi išimčių, verta atsiminti, kad dauguma geltonų, oranžinių ir skaisčiai raudonų rožių yra ne tokios atsparios grybinėms ligoms nei kitų spalvų rožės.

Kompostas ir kitos organinės trąšos. Dirvožemis, kuriame gausu humuso ir organinių dalelių, yra sveiko sodo pagrindas. Sodindami rožes naudokite daug komposto. Cheminių trąšų sudėtyje dažnai yra daugiau maistinių medžiagų nei augalas gali pasisavinti, o lietingu metu dalis šių medžiagų (ypač azotas) greitai išplaunamos iš dirvos. O kompostas ir kitos organinės trąšos maistines medžiagas augalui atiduoda pamažu. Atminkite, kad didelės azoto „dozės“, kurių neretai gausu mineralinėse trąšose, skatina jaunų ūglių augimą, tačiau jie yra ne tokie atsparūs kenkėjams ir ligų sukėlėjams. Kad maisto medžiagos ilgiau neišsiplautų ir liktų dirvožemyje, nuolat jį mulčiuokite. Mulčas papildo organinių medžiagų kiekį dirvožemyje, be to, sausuoju laikotarpiu neleidžia greitai išgaruoti drėgmei, rožes reikia rečiau laistyti.

Insekticidai. Kiekvienas bandymas pašalinti kenkėjus suardo biologinę pusiausvyrą. Tai pasakytina ir apie biologinius insekticidus. Nors jie ir nėra žalingi žmonėms, bet suardo natūralius ryšius kaip ir cheminiai insekticidai. Cheminiai insekticidai sunaikina ne tik rožėms žalingus kenkėjus, bet ir daugybę naudingų vabzdžių, pavyzdžiui, boružes (naikina amarus), parazitines vapsvas (deda kiaušinėlius į baltasparnių lervas), auksaakes ir kt. Kai tik amarai pasirodo ant jaunų rožių ūglių, juos reikia sutraiškyti pirštais arba perbraukti švelniu audiniu. Traiškyti pirštais nėra labai malonu, bet tai veiksmingas ir greitas metodas. Keletas išlikusių amarų yra naudingi kitiems vabzdžiams. Kai kur patariama nupurkšti stipria vandens srove. Didesnius vabalus galima tiesiog surinkti į indelį su muiluotu vandeniu.

Didelė augalų įvairovė. Kuo didesnė augalų įvairovė, tuo daugiau naudingų vabzdžių bus jūsų sode. Dažniausiai naudingus vabzdžius vilioja augalai su daugybe smulkių žiedelių. Taip pat žalingam vabzdžiui sunku susirasti kitą rožę, kai aplinkui bus tiek daug kitokių kvapų. Tarp rožių pasodinti kiti daugiamečiai ar vienmečiai augalai suardo monokultūrą, kenkėjams ir ligoms bus daug sunkiau peršokti nuo vieno rožės krūmo ant kito. Rekomenduojama po rožėmis sodinti daugiau žemaūgių, kiliminių augalų. Jie rožes apsaugo nuo raudonjuodžio dėmėtumo, nes susidaro fizinis lapų barjeras tarp sporomis užkrėstos žemės ir rožių lapų.

Gera oro cirkuliacija ir tinkamos vietos parinkimas. Jei norite, kad jūsų augalai būtų sveiki, svarbu tarp augalų užtikrinti gerą oro cirkuliaciją. Dauguma grybinių ligų sveikus lapus gali užkrėsti tik tuomet, kai jie yra drėgni. Ligas sukeliančio grybo sporoms sudygti reikia, kad lapai būtų drėgni ne trumpiau kaip 2–4 valandas. Dažniausiai tai būna užsitęsus lietui arba iškritus rasai. Orui laisvai judant tarp lapų jie greičiau nudžiūsta, todėl tikimybė užsikrėsti sumažėja. Jei augalai susodinti labai tankiai, oras tarp lapų nejuda ir jie ilgiau neišdžiūsta. Rožėms ypač tinka vietos, kurias apšviečia rytinės saulės spinduliai, nes rytinė šiluma išgarina naktimis iškrintančią rasą. Jei įmanoma, augalams parinkite tokią vietą, kurioje oras lengvai judėtų.

Jei tinkamai pasirinkote rožes, ligos jų nekamuos arba kamuos labai retai. Auginant rožes ekologiškai išmokite susigyventi su tuo, kad rožių lapai gali būti ir ne tokie tobuli. Gamtoje daugelis augalų kenčia nuo kasmetinių grybinių ligų ar kenkėjų antpuolių, bet jiems praėjus augalai tiesiog toliau puikiai auga.

Dovilė Rylienė
Sibirkos Rožynas