XX a. pradžioje pasaulio soduose karaliavo arbatinės-hibridinės rožės, o senovinės buvo beveik pamirštos. Tačiau praėjusiojo amžiaus viduryje mėgėjai vis labiau ėmė žavėtis senovinių rožių veislėmis, jas rinkti ir kolekcionuoti. Vienas tokių kolekcininkų buvo anglų selekcininkas David Austin (Deividas Ostinas). Rinkdamas savo kolekciją jis nusprendė sukurti naują grupę rožių, kurios išsaugotų senovinėms rožėms būdingą gražią krūmo formą, rozetės ar puodelio formos žiedą, o svarbiausia – kvapą. Iš šiuolaikinių rožių jos turėjo paveldėti atsparumą ligoms, pakartotinį žydėjimą ir platesnę spalvinę gamą.

Kryžmindamas senovines rožes su šiuolaikinėmis 1961 m. D. Austinas pagaliau sulaukė sėkmės. Sukryžminus prancūzinę 'Belle Isis' su floribundine 'Dainty Maid' gimė 'Constance Spry', kuri iki šiol plačiai auginama. Deja, ši rožė turi trūkumą – žydi tik vieną kartą. Kelios kitos Austino išvestos pirmosios rožės taip pat žydi tik kartą, gal todėl jos nesulaukė susidomėjimo. Netrukus, 1969 m., pasirodė ir pakartotinai žydinčios rožės. Tais metais gimė ir mums gerai pažįstama 'Charles Austin'. 1983 m. pasirožius 'Mary Rose' ir 'Graham Thomas' prasidėjo tikrasis angliškų rožių triumfas. Po jų sekė 'Abraham Darby', 'Gertrude Jekyll', 'Heritage' bei kitos mylimos ir dabar plačiai auginamos rožės.

Iš pradžių jos buvo vadinamos tiesiog Davido Austino rožėmis, bet pats selekcininkas jas pavadino angliškomis, teigdamas, kad šios rožės labiausiai atitinka senųjų Anglijos sodų dvasią. Viso pasaulio sodininkus šios rožės pakerėjo puošniais pilnaviduriais, kvapniais, įvairiausių spalvų ir atspalvių žiedais, puikia krūmo forma, pakartotiniu žydėjimu bei atsparumu ligoms.

Vienas įdomus faktas: 1909 m. Vokietijoje išvestą 'Gruss an Aachen' pats Austinas priskyrė angliškų rožių grupei, nes ji būdama labai panaši į angliškas rožes, netiko nė vienai kitai grupei (buvo priskiriama arba arbatinėms-hibridinėms, arba poliantinėms, arba floribundinėms).

Mūsų rožininkai gal dar truputį privengia sodinti šias rožes, baimindamiesi, kad jos neištvers permainingų, kartais labai šaltų lietuviškų žiemų. Bijoti nereikėtų, nors beveik visos jos priskiriamos 6 zonai. Užbertos durpėmis, užklotos eglišakiais, apsuktos agrodanga jos žiemoja nė kiek ne prasčiau už kitas rožes. Jei apšąla – greitai atželia ir vėl nuostabiai žydi, tik gal kiek vėliau.

Žinoma, ši šalta 2009–2010 m. žiema joms buvo sunkus išmėginimas. Daugiau ar mažiau apšalo visos mano turimos angliškos rožės. Bet nepraradau nė vienos, nors pora jų sunkiai kabinosi į gyvenimą. Mano nuomone, angliškos rožės gražiai dera prie lietuviško kraštovaizdžio ir labai tinkamos mūsų kaimo sodyboms puošti.