Angliškosios rožės
Parašytas: 15 Rgs 2010 14:41
Noriu parašyt pagiriamąjį žodį savo mylimiausioms angliškoms rožėms Jei atskira tokia potemė nereikalinga - perkelkit kitur arba trinkit.
20 a. pradžioje pasaulio soduose karaliavo arbatinės hibridinės rožės, o senovinės buvo beveik užmirštos. Prėjusio amžiaus viduryje mėgėjai vis labiau ėmė žavėtis senovinių rožių veislėmis, jas rinkti ir kolekcionuoti. Vienas tokių kolekcininkų buvo anglų selekcininkas David Austin. Rinkdamas savo kolekciją jis nusprendė sukurti naują grupę rožių, kurios išsaugotų senovinėms rožėms būdingą gražią krūmo formą, rozetės ar puodelio formos žiedą, o ypač kvapą. Iš šiuolaikinių rožių jos turėjo paveldėti atsparumą ligoms, pakartotinį žydėjimą ir platesnę spalvinę gamą.
Kryžmindamas senovines rožes su šiuolaikinėmis 1961 m. D.Austin pagaliau sulaukė sėkmės. Sukryžminus prancūzinę „Belle Isis“ su floribundine „Dainty Maid“ gimė „Constance Spry“, kuri iki šiol plačiai auginama. Deja, ši rožė turi vieną trūkumą – žydi tik vieną kartą. Kelios kitos Austino išvestos pirmosios rožės taip pat žydi tik kartą, gal todėl nesulaukė susidomėjimo. Neužilgo, 1969 m., pasirodė ir pakartotinai žydinčios rožės. Tais metais gimė ir mums gerai pažįstama „Charles Austin“. 1983 m. pasirožius „Mary Rose“ ir „Graham Thomas“ prasidėjo tikrasis Angliškų rožių triumfas. Po jų sekė „Abraham Darby“, „Gertrude Jekyll“, „Heritage“ bei kitos mylimos ir dabar plačiai auginamos rožės.
Iš pradžių jos buvo vadinamos tiesiog David Austin rožėmis, bet pats selekcininkas jas pavadino Angliškomis, sakydamas, kad šios rožės labiausiai atitinka senųjų Anglijos sodų dvasią.
Viso pasaulio sodininkus šios rožės pakerėjo puošniais pilnaviduriais, kvapniais, įvairiausių spalvų ir atspalvių žiedais, puikia krūmo forma, pakartotiniu žydėjimu ir atsparumu ligoms.
Vienas įdomus faktas: 1909 m. Vokietijoje išvestą „Gruss an Aachen“ pats Austinas priskyrė Angliškų rožių grupei, nes ji būdama labai panaši į Anglišką, netiko nė vienai kitai grupei (buvo priskiriama arba arbatinėms-hibridinėms, arba poliantinėms, arba floribundinėms).
Mūsų rožininkai gal dar truputį privengia sodinti šias rožes, baimindamiesi, kad jos neištvers permainingų, kartais labai šaltų lietuviškų žiemų. Bijoti nereikėtų, nors beveik visos jos priskiriamos 6 zonai. Užbertos durpėmis, užklotos eglišakiais, apsuktos agrodanga jos žiemoja nė kiek ne blogiau už kitas rožes. Jei apšąla – tai puikiai atželia ir vėl nuostabiai žydi (gal kiek vėliau).
Žinoma, ši šalta 2009-2010 m. žiema joms buvo sunkus išbandymas. Daugiau ar mažiau apšalo visos mano turimos Angliškos rožės. Bet nepraradau nė vienos, nors pora jų sunkiai kabinosi į gyvenimą.
Sakyčiau, kad Angliškos rožės labai tinkamos mūsų kaimo sodyboms ir lietuviškam kraštovaizdžiui.
20 a. pradžioje pasaulio soduose karaliavo arbatinės hibridinės rožės, o senovinės buvo beveik užmirštos. Prėjusio amžiaus viduryje mėgėjai vis labiau ėmė žavėtis senovinių rožių veislėmis, jas rinkti ir kolekcionuoti. Vienas tokių kolekcininkų buvo anglų selekcininkas David Austin. Rinkdamas savo kolekciją jis nusprendė sukurti naują grupę rožių, kurios išsaugotų senovinėms rožėms būdingą gražią krūmo formą, rozetės ar puodelio formos žiedą, o ypač kvapą. Iš šiuolaikinių rožių jos turėjo paveldėti atsparumą ligoms, pakartotinį žydėjimą ir platesnę spalvinę gamą.
Kryžmindamas senovines rožes su šiuolaikinėmis 1961 m. D.Austin pagaliau sulaukė sėkmės. Sukryžminus prancūzinę „Belle Isis“ su floribundine „Dainty Maid“ gimė „Constance Spry“, kuri iki šiol plačiai auginama. Deja, ši rožė turi vieną trūkumą – žydi tik vieną kartą. Kelios kitos Austino išvestos pirmosios rožės taip pat žydi tik kartą, gal todėl nesulaukė susidomėjimo. Neužilgo, 1969 m., pasirodė ir pakartotinai žydinčios rožės. Tais metais gimė ir mums gerai pažįstama „Charles Austin“. 1983 m. pasirožius „Mary Rose“ ir „Graham Thomas“ prasidėjo tikrasis Angliškų rožių triumfas. Po jų sekė „Abraham Darby“, „Gertrude Jekyll“, „Heritage“ bei kitos mylimos ir dabar plačiai auginamos rožės.
Iš pradžių jos buvo vadinamos tiesiog David Austin rožėmis, bet pats selekcininkas jas pavadino Angliškomis, sakydamas, kad šios rožės labiausiai atitinka senųjų Anglijos sodų dvasią.
Viso pasaulio sodininkus šios rožės pakerėjo puošniais pilnaviduriais, kvapniais, įvairiausių spalvų ir atspalvių žiedais, puikia krūmo forma, pakartotiniu žydėjimu ir atsparumu ligoms.
Vienas įdomus faktas: 1909 m. Vokietijoje išvestą „Gruss an Aachen“ pats Austinas priskyrė Angliškų rožių grupei, nes ji būdama labai panaši į Anglišką, netiko nė vienai kitai grupei (buvo priskiriama arba arbatinėms-hibridinėms, arba poliantinėms, arba floribundinėms).
Mūsų rožininkai gal dar truputį privengia sodinti šias rožes, baimindamiesi, kad jos neištvers permainingų, kartais labai šaltų lietuviškų žiemų. Bijoti nereikėtų, nors beveik visos jos priskiriamos 6 zonai. Užbertos durpėmis, užklotos eglišakiais, apsuktos agrodanga jos žiemoja nė kiek ne blogiau už kitas rožes. Jei apšąla – tai puikiai atželia ir vėl nuostabiai žydi (gal kiek vėliau).
Žinoma, ši šalta 2009-2010 m. žiema joms buvo sunkus išbandymas. Daugiau ar mažiau apšalo visos mano turimos Angliškos rožės. Bet nepraradau nė vienos, nors pora jų sunkiai kabinosi į gyvenimą.
Sakyčiau, kad Angliškos rožės labai tinkamos mūsų kaimo sodyboms ir lietuviškam kraštovaizdžiui.