Lietuvos rožininkų diskusijos apie rožes

Ne tik mums tos uogelės skanios Ir sudžiovintą derlių reikia saugoti, nes gali kandys įsisukti... Man taip teko su apgailestavimu nemažą stiklainiuką džiovintų erškėtuogių išmesti. Bet mes čia jau nutolom nuo uogienės...

ojej.... patarimas logiškas, bet jei dar rankiot ir kirminą su visais jo kakiais iš tos erškėtuogės, tai... aš pasiduodu

Visą savaitę vakarais turėjom puikaus užsiėmimo – iš kaimo parsivežės du kibirus laukinių erškėčių uogų (surinktos ne savoj sodyboj, o palaukėse).

Susidaro įspūdis, kad jas geriausia rinkti kai būna skaisčios spalvos, bet nepatamsėjusios, tada dar kirminai nebūna įsisukę. Jei suspėt iki jų uogas susirikti, viskas daug paprasčiau. Išėmus sėklytes nuo plaukelių gerai perplaudavau uogas, kokius keturis penkis kartus.

Uogienę viriau keliais būdais. Pirmas būdas buvo užpylus sirupu pakaitinti iki užvirimo, tada išjungti ir palikti kokiam pusdieniui. Tą pačią procedūrą dar kartą pakartojau, o paskui viriau ant silpnos ugnies. Uogos pasidarė tarsi cukatos prisigėrusios sirupo. Uogos išlaikė savo formą ir spalvą, uogienė buvo tiršta.

Kitas būdas, kurį išskaičiau vienoj iš rožininkų knygų. Uogas užpilti maždaug tokiu pat kiekiu vandens, kaip ir yra uogų (aš pyliau mažiau, nes būtų labai skysta), pavirti, kol uogos suminkštėja, tada sutrinti (knygoje rašė – pertrinti per sietelį, bet tai man atrodė nereikalinga), tada pridėti cukraus pagal skonį ir vėl pavirti. Tai jau visai kitokia uogienė. skystesnė, vientisa, skaisčiai raudonos spalvos.

Štai tokia mano patirtis

O kaip skonis?

Skonis geras, bent jau man Primena erškėtuogių sirupą, kurį vaikystėj gerdavom – toks saldžiarūgštis, aromatingas. Manau, reikia įgusti šias uogienes virti. Pirmąją kai viriau, turėjau svečių, tai gal truputį pervirė, nes prie puodo nelabai laksčiau. O apie antrosios skonį smulkiau dar nelabai ką galiu pasakyti, nes ragavau tik karštą, kol virė, o atšalusi ji paprasatai būna dar aromatingesnė, vėliau išryškėja skonis.

Šiaip su tom uogom tai baisiai daug vargo, net nežinau, kokios čia dar sudėtingiau tvarkomos uogos... O uogienės tai ne itin daug būna. Per visus virimus gal ir bus kokie 5 litrai, o gal ir kiek mažiau...

Rūta, tavo uogienė aukso vertės visomis prasmėmis
Ne mano kantrybei toks darbas, net jei ir turėčiau uogų ...

Rūta rašė:Visą savaitę vakarais turėjom puikaus užsiėmimo – iš kaimo parsivežės du kibirus laukinių erškėčių uogų (surinktos ne savoj sodyboj, o palaukėse).

Susidaro įspūdis, kad jas geriausia rinkti kai būna skaisčios spalvos, bet nepatamsėjusios, tada dar kirminai nebūna įsisukę. Jei suspėt iki jų uogas susirikti, viskas daug paprasčiau. Išėmus sėklytes nuo plaukelių gerai perplaudavau uogas, kokius keturis penkis kartus.

Uogienę viriau keliais būdais. Pirmas būdas buvo užpylus sirupu pakaitinti iki užvirimo, tada išjungti ir palikti kokiam pusdieniui. Tą pačią procedūrą dar kartą pakartojau, o paskui viriau ant silpnos ugnies. Uogos pasidarė tarsi cukatos prisigėrusios sirupo. Uogos išlaikė savo formą ir spalvą, uogienė buvo tiršta.

Kitas būdas, kurį išskaičiau vienoj iš rožininkų knygų. Uogas užpilti maždaug tokiu pat kiekiu vandens, kaip ir yra uogų (aš pyliau mažiau, nes būtų labai skysta), pavirti, kol uogos suminkštėja, tada sutrinti (knygoje rašė – pertrinti per sietelį, bet tai man atrodė nereikalinga), tada pridėti cukraus pagal skonį ir vėl pavirti. Tai jau visai kitokia uogienė. skystesnė, vientisa, skaisčiai raudonos spalvos.

Štai tokia mano patirtis

Gaila, kad negali jūsų visų virtualiai pavaišinti

Regina, mano tėtis, kuris savaitgalį truputį padėjo darinėti uogas, po kelių valandų darbo pasakė: „Gal kitą kartą jau nedarykim tos uogienės“, nors jam išvirta ir labai patiko

Rūta rašė:Regina, mano tėtis, kuris savaitgalį truputį padėjo darinėti uogas, po kelių valandų darbo pasakė: „Gal kitą kartą jau nedarykim tos uogienės“, nors jam išvirta ir labai patiko

Mano vyras pasidavė po kokių 15 min., bet kai pasakiau, ok, esi laisvas, tai vis tiek manęs nepaliko "nelaimėje" ir šiek tiek pabambėdamas, bet padėjo iki galo tas uogas sutvarkyt

Tai šaunuolis, kad nepsidavė
Jūrate, o kaip tu atsikratai tų erškėtuogių vidaus plaukelių? Perplauni vandeniu ar kaip kitaip?

Rūta, nebeatsimenu kaip dariau.... gal tik kiek išsirankiojo su sėklytėm, gal daugiau visai neploviau visai neatsimenu

Pernai pora stiklainiukų išsiviriau, dabar net pati stebiuosi Bet šiemet pasidaviau po kokio pusvalandžio Kiek buvau nuvaliusi, sumečiau į šermukšnių uogienę. Daugiau turbūt jau nepasiryšiu

Na uogienė čia jau prabangos dalykas – tikrai labai imli darbo Be to, į ją dedam cukraus, kas vaistingumą pagadina. Paprastesnis ir sveikesnis būdas – džiovinti uogas su visom sėklom. Džiovinant džiovyklėje, kur temperatūra nebūna aukšta, išlieka vitaminai, tai labai sveikas produktas. Ir peršalus labai gerai užpylus termose nuolat gurkšnoti, ir sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis naudinga, ir imunitetą stiprina. O gerai pastovėjusio užpilo skonis labai geras