Išvesta 1845 metais Blair Jungtinėje Karalystėje. Kaip rašo HMF turi ir kiniško kraujo - tas labai aiškiai matyti iš šios rožės lapų. Ir aplamai į burboninę ji man nelabai panaši, bet tegul būna čia. Dar HMF rašo, kad neatspari miltligei. Galbūt kur nors, kur pagal jos atsparumą, arba tiksliau ne atsparumą šalčiui, ši liga ir pasireikštų, bet pas mus ji atspari visoms ligoms ir eina žiemoti praktiškai nenumetusi lapų. Tiesa, praėjęs ruduo buvo išimtis, nes šalčiai pakando be išimties visų rožių lapus, ir kai reikėjo dengti, jų, nuo pastangų ją suraityti, liko labai nedaug. Įprastai raitydavau baisiausius kalnus su gausybe lapų ir nervindavausi, kad tik jie nepradėtų plėkti, kartu pūdydami šakas. Dengti reikia kruopščiai, tiksliau storai. Kraunu ant jos ką tik turiu - pradžioje begalę agroplėvelės primetu iš kur dygsta kojos, jau ant prilenktų šakų dedu skersai juostas pergamino (maždaug pusė rulono sueina), ant to pergamino dar užtraukiu skylėtos agroplėvelės keletą sluoksnių ir galiausiai du sluoksnius 60 gr/1 m2 agroplėvelės, bei siaurą juostą polietileno. Taip apklota pernai peržiemojo praktiškai be nuostolių. O juk pernai žiema tęsėsi tik dvi savaites. Ankstesniais metais viršutinės šakos vis tiek sušaldavo, kuo žemiau, tuo geriau peržiemodavo. Šiais metais be pagalbos, viena, jos nepajėgiau prisegti prie žemės.
Jeigu turėčiau nedaug rožių ir nedidelį sklypelį - išmesčiau ją. Bet turiu knygą apie vijoklines rožes ir Blairi joje kaip princesė rožine suknele - nesimato net lapų. Vis tikiuosi, gal ir maniškė kada nors taip apsirėdys. Praėjusi vasara buvo ketvirta, o žiedų - kaip čia pasakius. Man atrodo normaliai žydėti ji ir pradeda ketvirtą vasarą, jeigu yra neišgenėtos 4 metų senumo, arba tiksliau, ketvirtos eilės šakos. Paaiškinsiu. Pirmais metais auga vytelė, antrais ant tos vytelės auga šoninės šakos - įprastai vieną kartą žydinčių rožių jos apsipila žiedais, bet tik ne Blairii. Šioji parodo vieną kitą nuostabaus grožio žiedą ir ... laukite tęsinio, t.y. sekančių metų. Sekančiais metais ant tų šoninių šakų, vėl auga jau trečios eilės šakos ir vėl vos vienas kitas žiedas. Ketvirtais metais, ant trečios eilės šakų pasirodo ketvirtos eilės ir jau kaip ir turėtų žydėti ir būtų žydėjusios, jeigu aš nebūčiau pavasarį nemenką dalį senų šakų iš pagrindo neišpjovus. Pumpurų ant ketvirtos eilės šakų buvo daug, bet kadangi rožė labai didelė, aš jos neparišau, nes paprastai to nepadarysi, taigi, vos nebliaudama rinkau kibirus vėjo nutaškytų ūglių su pumpurais.
Vietos jai reiktų palikti po 2,5-3 m iš visų pusių - tuomet bus geriau prieiti, parišti, vėliau nuimti nuo atramos. Tręšti aš jos beveik ir netręšiu, gal tik pavasarį, kai dar įmanoma per neapsilapojusias šakas užberti saują kitą trąšų, vėliau po ją suželia garšva, kurią storiausiu sluoksniu apkloju nupjauta žole ir trąšų nebebarstau.
Žiedai labai gražūs, dideli, nėra labai pilnaviduriai - primena didelius porceliano puodelius.
Čia norėjau parodyti kokia ji didelė - pasodinta prie pat tvoros, yra tolimiausiame taške ir vis tiek iškilusi virš visų kitų, toli gražu, nemažų rožių. (Priklijavau jai ant "galvos" užrašą.