Liūdnas, tylintis — bet nežinau, kas
visą naktį ėjo pro mane:
lyg arimas, lyg nupjautas laukas,
lyg lietus – kaip nebyliam kine.
Ūžė, blaškės rudeninis sodas,
užkluptas tamsėjimo staigaus.
Rodėsi: pasaulis – tuščias sostas,
paliktas dievybės ir žmogaus.

Justinas Marcinkevičius